Naudinga informacija miško savininkui

Gerbiamas Miško Savininke!

Nepagailėk kelių minučių savo laiko ir perskaityk čia tai, ko turbūt nerasi jokiame kitame miškininkų tinklapyje. Tai skirta Tau.

Sveikiname Tave – esi vienas iš tų nedaugelio europiečių, kurie gali didžiuotis turėdami savo nuosavybėje MIŠKĄ. Be abejo, Lietuvoje piliečių-miško savininkų procentas, lyginant su europiečiais, yra nepalyginamai didelis. Nes tarpukaryje didžioji lietuvių dalis gyveno kaimiškose vietovės ir, be abejo, turėjo savo miško. Atkūrus nepriklausomybę ir teises į kažkada turėtą nuosavybę, savininkų skaičius dar padidėjo – nes daugelis buvusiųjų savininkų jau buvo mirę, ir vieno žmogaus nuosavybės teisės buvo atkurtos keletui paveldėtojų. Tačiau savininkų skaičius Lietuvoje mažėja, nes nemažai jų gyvena miestuose ar apskritai yra palikę Lietuvą, miškas jiems nereikalingas, ir jie jį paprasčiausiai parduoda. Parduoda su žeme, kaip eilinį nekilnojamąjį turtą. Tačiau MIŠKAS nėra eilinis nekilnojamasis turtas.Miškas skiriasi nuo kitų nekilnojamojo turto rūšių tuo, kad jo vertė nemažėja dėl susidėvėjimo (kaip pvz. pastatų), netgi ne išlieka tokia pati (kaip pvz. dirbamos žemės), bet pastoviai didėja, nes miškas auga. Jis auga.

Mišką su žeme Lietuvoje perka dviejų tipų pirkėjai:

  • Pirmasis tipas – užsieniečiai, taip investuojantys savo atliekamus pinigus; tai paprastai būna užsienio kompanijos, užsiimančios miškininkyste ir investicijomis į miškus ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse, rečiau – fiziniai asmenys,  norintys ir galintys sau leisti tapti miško savininkais. Užsienyje labai nedaug fizinių asmenų, galinčių pasigirti esant miško savininku. Daugelis privačių miškų per ilgą laiką buvo supirkti kompanijų, ir tik pavienės miško valdos dabar priklauso fiziniams asmenims. Šiais laikais atsiranda vis daugiau žmonių, kurie galėtų sau leisti ir norėtų įsigyti miško – ne pelnui, ne bizniui, o vien tam, kad jį turėtų ir juo džiaugtųsi. Tačiau deja – jų šalyse jau senokai miškas nebėra parduodamas. Jo niekas neparduoda. Tie, kas jį turi, jau seniai suprato, kad mišką parduoti nuostolinga. Nepriklausomai nuo to, kokią kainą kažkas pasiūlys. Nes miškas ateityje apskritai nebus parduodamas. Todėl, kad jo neatsiranda daugiau. Jo yra tik tiek, kiek yra. Niekas negali jo “pagaminti“ daugiau. Tai tik pas mus, Lietuvoje, yra kažkokia mistinė vidutinė “miško rinkos kaina“. Nes pas mus jį kažkas parduoda. Vakarų šalyse – Vokietijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Skandinavijos šalyse – nėra tokio dalyko, kaip miško kaina. Nes miško ten jau senokai niekas neparduoda. Niekas net neįsivaizduoja, kiek ten galėtų kainuoti miško hektaras. Nes niekas jo neparduoda. Niekas nepardavė nei hektaro per paskutinius 10 ar 20 metų. Todėl miškas ten neturi kainos. Jis ten neįkainojamas, ir ten jo įsigyti nėra jokios galimybės. Todėl užsieniečiai naudojasi galimybe įsigyti mišką čia.
  • Antrasis tipas – tai lietuvių įmonės, besiverčiančios miško ir medienos pirkimu ir pardavimu. Tai arba perpardavinėtojai, arba eksploatatoriai. Perpardavinėtojai paprastai mišką iš savininko perka tik iš anksto žinodami, kam ir už kokią sumą jį parduos. Iš anksto tikrai žinodami, kad tikrai parduos; tai reiškia, kad jie perka už sumą, gerokai mažesnę nei ta, kurią planuoja gauti iš kitų pirkėjų, kuriems jie mišką parduos. Eksploatatoriai paprastai nusipirktą mišką iš pradžių iškerta, ir tik po to jį perparduoda tiems, kas jį nori pirkti. Neretais atvejais miškas būna iškertamas nesilaikant jokių taisyklių, išretinamas dvigubai ar trigubai stipriau, nei leidžiama, iki kritinio tankumo, kuomet tampa neatsparus nei vėjo, nei sniego poveikiui (atsiperkant minimalia bauda už kirtimo taisyklių pažeidimą). Iš tiesų miško net nebelieka – tik “kevalas“, tik miško vaizdas, kuris po artimiausios vėtros ar žiemos jau labiau primena ne pernelyg išretintą mišką, o kirtavietę su pavieniais stovinčiais medžiais. Eksploatatorių pagrindinis rūpestis – kuo greičiau po savo barbariškų kirtimų atsikratyti mišku, perparduodant tai, kas iš jo liko. Bet juk visada atsiras užsienietis, kuris neatsispirs pagundai už savo mėnesinį atlyginimą įsigyti keletą hektarų kirtaviečių – juk jo šalyje net kirtaviečių, net už didelius pinigus niekas neparduoda.

Mūsų, miškininkų, nuomonė ir patarimas – miško su žeme neparduoti. Bet ne visiems tai patrauklu ir priimtina. Kaip byloja sena liaudies išmintis: “mes bijome to, ko nepažįstame“. Nežinantys miško, bijo galimų su juo susijusių rūpesčių. Nežinantys miškininkystės taisyklių ir reikalavimų, bijo dėl savo nežinojimo padaryti klaidas ir taip vietoj pelno turėti nuostolių. Todėl mišką parduoda. Parduodant mišką, pagrindinis klausimas yra kaina. Dažnai žmonės klausia – kokia vidutinė miško kaina? O mes atsakome klausimu – o kokia pavyzdžiui vaistinėje vidutinė vaistų kaina? Sakysite, klausimas nelogiškas – juk vaistų būna visokių, negalima ir neverta ieškoti “vidutinės vieno kilogramo vaistų kainos“, nes ji mums nieko nepasakys. Lygiai tą patį mes sakome apie mišką. Nėra tokio dalyko, kaip vidutinė vieno hektaro miško kaina. Nes miškas gali būti ąžuolynas, arba pušynas, o gal supuvęs drebulynas, jam iki pagrindinių kirtimų gali būti likę 60 metų, o gal tik 10, o gal jis jau dabar brandus. Net ir brandžiame miške – viename hektare gali būti tik 150 kubinių metrų medienos, o gali būti ir virš 400… Perkantieji mišką naudoja įvairiausias savo metodikas, bet pagrindas tam būna miško inventorizacijos medžiaga. Visi miškai kas 10 metų inventorizuojami Valstybinio miškotvarkos instituto taksatorių, ir ši inventorizacijos medžiaga savininkams prieinama Valstybinės miškų tarnybos teritoriniuose poskyriuose ar miškų urėdijose. Tačiau dažnai valstybinės miškų inventorizacijos medžiaga būna netiksli. Kur kas tiksliau miškas inventorizuojamas rengiant privačios miško valdos individualų miškotvarkos projektą. Tad pirmas dalykas, kurį prieš parduodami mišką su žeme turėtų padaryti miško savininkai – užsisakyti miškotvarkos projektą savo valdai. Bet, jei miške nėra brandžių medynų ir kirtimai jame artimiausius 10-20 metų neturėtų būti vykdomi, tuomet miškotvarkos projektas valdai nerengiamas. Ir tokios valdos kainą galima sužinoti vieninteliu būdu – pasiūlius ją pirkti kiek galima didesniam potencialių pirkėjų skaičiui. Jei vistik miške yra brandžių sklypų, tuomet valdai reikalingas miškotvarkos projektas.

Bet kokiu atveju, savininkui labiau apsimoka pirmiausiai parduoti išsikirtimui medieną nenukirstu mišku (išsikirtimui), o jau po to, jei tikrai to nori, parduoti mišką su žeme.

Parduodant medieną nenukirstu mišku (išsikirtimui), nepamirškite, kad Jums miško pardavimas – vienas kartas gyvenime, o pirkėjui tai – kasdieninis biznis. Jis gyvena iš to, kad sumoka kuo mažiau, o produkciją parduoda kuo brangiau. Ir šioje vietoje jokie moraliniai saugikliai pirkėjo neveikia. Jis nesijaus Jus apgavęs, jei sumokės Jums tik pusę ar trečdalį tos kainos, kurios galbūt vertas Jūsų miškas. “Toks mano biznis“,- pasakys jis sau, – “man šį kartą labai pasisekė“. Nepasitikėkite nei matavimais, nei miškotvarkos projektais, jei juos parengė tas, kuris jau tuomet žinojo, kad pirks iš Jūsų medieną. Nesileiskite įtikinami, kad Jums dabar sumokės 80 proc. kainos, o dėl likučio kartu nuspręsite, kai produkcija bus ištraukta iš kirtavietės ir sukrauta į rietuves. Juk Jūs neturite žalio supratimo, o juo labiau praktikos, kaip matuojama mediena rietuvėse, kokie tokių matavimų ypatumai, kokie naudojami glaudumo koeficientai skirtingiems sortimentams. Parduodant medieną išsikirtimui, visa suma turi būti sumokama prieš kirtimų pradžią, o pirkimo – pardavimo sutartyje turi būti aptartos kirtimo, kirtavietės sutvarkymo sąlygos, iškirtimo ir medienos ištraukimo terminai, taip pat materialinė kirtėjo ar pirkėjo atsakomybė už kirtimo taisyklių ar terminų pažeidimus.

Parduodant mišką išsikirtimui, pagrindas kainai nustatyti yra medienos tūris. Medienos tūris paprastai imamas iš miškotvarkos projekto, tačiau ten jis  nebūna pakankamai tikslus (plačiau skaitykite skyriuje apie medienos tūrio matavimus). Todėl verta užsisakyti papildomus ištisinius medienos matavimus. Jų metu išmatuojamas kiekvieno kirstino medžio skersmuo 1,3 m aukštyje, taip pat išmatuojami 7-9 vyraujančios medžių rūšies medžių aukščiai, ir pagal šiuos duomenis apskaičiuojamas iškertamas medienos tūris. Užsisakykite šią paslaugą pas specialistus, kurie neužsiima medienos kirtimu ar prekyba, taip pat visuomet reikalaukite, kad medžiai, kurių aukštis matuojamas, miške būtų sunumeruoti dažais, jų aukštis ir skersmuo nurodomi medžių numeravimo lapuose, ir Jūs turėtumėte galimybę nukirtę medį pasitikrinti, ar teisingai buvo išmatuotas jų aukštis.

Efektyviausias miško pardavimo išsikirtimui būdas – virtualus aukcionas. Jokiu būdu nepradėkite derybų “vienas prieš vieną“ su pirkėju. Nepamirškite – tai jo biznis, tai jo duona. Jis savo arsenale turi šimtus būdų, kaip sumenkinti Jūsų parduodamą mišką ir numušti Jūsų prašomą kainą (pvz., “ten medžiai supuvę“, “ten sunkios kirtimo sąlygos“, “ten sunku medieną ištraukti“, “ten nebus tiek tūrio“, “miškotvarkos projektas neteisingas“, “medžių tūris blogai apskaičiuotas“, ir t.t.) Turimą parduodamo miško įvertinimo medžiagą (miškotvarkos projekto ištraukas ar ištisinio medžių matavimo duomenis) prisekite prie elektroninio laiško, kuriame nurodykite, kad parduodamas miškas išsikirtimui, kad kainų pasiūlymų lauksite iki tam tikros nurodytos datos, ir kad parduota bus aukščiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Tokį laišką išsiųskite keletui potencialių pirkėjų, surašę jų adresus į vieną eilutę, kad kiekvienas gavęs Jūsų laišką pamatytų, kad jo artimiausi konkurentai taip pat tą pasiūlymą gavo. Nenurodykite savo norimos kainos, bet prašykite, kad jie nurodytų savo kainą. Taip jie bus priversti siūlyti didžiausią jiems priimtiną kainą, o Jūs išvengsite miško kainos numušinėjimo ir “smegenų plovimo“ 🙂

 

Reklama